Anykštėnai jau kelis šimtmečius atmintyje saugo legendą apie garsiausią giminę, šiuose kraštuose gyvenusią, – bajorą Nykštį, narsiai nuo priešų gynusį gimtąjį kraštą, savo ir visų sūnų gyvybes už jį paaukojusį.

Užtat ir tos giminės vardas – Nykščiai – miestui pritapęs ir čia pasilikęs: „Anykštos ir Šventosios trikampy, prieš Šventaragio kalną, besikuriantį miestelį Anykščiais pradėjo vadinti”. Taip 1933-aisiais, lygiai prieš 80 metų, legendinę Anykščių kilmę, siedamas ją su bajoro Nykščio gimine, aprašė A. Vienuolis. Toji legenda populiari ir šiandien.

„Ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant KALITOS KALNO, kadaise buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose – jo saugoma pilis Voruta.

Turtingas ir galingas buvo Mindaugo palikuonis, Vorutos valdovas bajoras Nykštys. Jo dvarų žemės ir miškai siekė abiem Šventosios krantais toli į pietus ir šiaurę

Tvirta ir atspari buvo kadaise Vorutos pilis. Dažnai ją užpuldavo Livonijos ordino būriai, atsibastydavo pskoviečiai. Atlaikydavo ji ir savųjų puolimus, kai susivaidiję Lietuvos kunigaikščiai vesdavo tarp savęs naminius karus.

Nors pilis buvo paslėpta kalnuose, ją dažnai užpuldinėdavo kalavijuočių būriai, atsibastę Šventąja iš jos aukštupio. Mat pilies rūsiuose bajoras saugojo paslėptus karaliaus Mindaugo turtus, sutarčių raštus ir kitas jo ir savo brangenybes. Pilyje nuolat budėjo stipri įgula.

Pilies kalnas taip gerai buvo pačios gamtos paslėptas tarp kalnų ir girių nuo pašalinių akių, kad ir šiandien jį nuo upės ir nuo šiaurės pusės miškai tebesaugo. Žmonės kalba, kad ant pilies kalno vaidenasi

Bet kaip viskas čia žemėje praeina ir pasibaigia, taip praėjo ir pasibaigė ir Vorutos valdovo, bajoro Nykščio, giminė, jos garbė ir galybė.

Praėjo metai, ir amžiai sukako. Šventąja daug daug į marias vandens nubėgo. Bajoro Nykščio rūmų ant KALITOS nė griuvėsių nebeliko, tik tebestūkso Anykščių kalnuose vienišas kaip balnas dviem kuprom piliakalnis… „

Vienuolis- Žukauskas