NYKŠČIO NAMUOSE, kuriuose laikas yra nepavaldus, vėjo lenkiamos pušys paskleidžia nematomą šydą. Vėjai, siaučiantys per Anykščių kraštą, skleidžia praėjusių amžių aidus, dabarties šnabždesius ir trapiausias ateities gijas. Jie šokdami su savimi neša protėvių juoką, tolimų civilizacijų istorijas ir ateinančių kartų viltis. Čia žmonės susirenka pajusti, kaip vėjas švelniai glosto odą, ir tomis trumpalaikėmis akimirkomis įžvelgia vėjo austą istorijų gobeleną, kuriame praeitis, dabartis ir ateitis tėra amžinojo laiko tėkmės bangelės.
Čia sukurtos istorijos nuguls žaliuojančioje žolėje, šnarančiuose lapuose, puriame sniege ir mažyčiuose lietaus lašeliuose. Kurkime istorijas kartu, kad vėjas galėtų jas nešti į tolimiausius žemės kraštus, o mūsų širdys būtų kupinos pilnatvės. Juk visos istorijos mena žmones, kurie kažkada gyveno ar dar tik gyvens…
